Po kelių pasimatymų 45 metų moteris pakvietė mane pas save. Per vakarienę pasigailėjau, kad apskritai atsidūriau jos bute. Tokiam dalykui nebuvau pasiruošęs.
Važiavau pas Jūratę su vyno buteliu ir tokia kvaila, beveik berniokiška nuotaika, kad dabar net gėda prisiminti.
Man keturiasdešimt aštuoneri. Atrodytų, tokiame amžiuje jau reikėtų būti protingesniam. Nesusikurti pasakų po dviejų kavų, neišgirsti daugiau, nei buvo pasakyta, ir nepriimti paprasto “atvažiuok, ką nors pagaminsiu” kaip didelės romantiškos scenos pradžios.
Bet ne.
Tomas, pasirodo, vietomis vis dar romantikas. Vietomis — kvailys. Kartais tos vietos labai tiksliai sutampa.
Su Jūrate susipažinome pažinčių svetainėje prieš mėnesį. Iš pradžių susirašinėjome. Paskui susitikome kavinėje. Tada dar kartą. Ji man patiko.
Nemeluosiu.
Šypsojosi šiltai, klausėsi dėmesingai, juokavo lengvai. Be tų tardymų, kurie dažnai prasideda jau per pirmą pasimatymą:
— Butas tavo?
— O buvusi žmona kur?
— Skolų turi?
— O pensijai ką planuoji?
Su ja buvo lengva.
Vaikščiojome po Vilniaus senamiestį, gėrėme kavą, kalbėjome apie filmus, darbą ir apie tai, kad po keturiasdešimt penkerių pasimatymai kartais labiau primena darbo pokalbį nei romantiką.
Ji juokėsi. Aš juokiausi. Man atrodė, kad suprantame vienas kitą.
Tada ji pakvietė mane pas save.
— Atvažiuok šeštadienį, — pasakė. — Pasėdėsim. Ką nors pagaminsiu.
Bet aš, žinoma, išgirdau ne “ką nors pagaminsiu”.
Išgirdau: jaukus vakaras, vynas, virtuvė, pokalbiai iki vėlumos ir galbūt kažkas daugiau.
Net marškinius išsilyginau. Pats. Su lygintuvu. Man tai beveik rimtų ketinimų pareiškimas.
Nupirkau raudono vyno. Rinkausi ilgai. Stovėjau parduotuvėje kaip someljė iš provincijos teatro. Paėmiau ne pigiausią, bet ir ne tokį brangų, kad paskui žiūrėčiau į čekį ir gailėčiausi savo jausmų.
Atvažiavau septintą.
Jūratė duris atidarė beveik iš karto. Vilkėjo suknelę, plaukai tvarkingi, lengvas makiažas. Atrodė gražiai. Net per gražiai paprastam “pasėdėsim”.
Įėjau ir iš karto supratau: butas mano atėjimui buvo ruošiamas taip, lyg turėjo atvykti ne aš, o higienos komisija, jos mama ir namo bendrijos pirmininkas vienu metu.
Grindys blizgėjo. Koridoriuje kvepėjo švara, kvepalais ir maistu.
Daug maisto.
Įėjau į virtuvę ir sustojau.
Ant stalo buvo salotos. Tada dar vienos salotos. Karštas patiekalas inde. Sumuštiniai. Užkandžiai. Naminiai pyragėliai. Ir sriuba.
Sriuba.
Romantiškam vakarui.
Pažiūrėjau į stalą ir pasakiau:
— Jūrate, tu ką, visą kuopą lauki?
Ji nusijuokė, bet juokas buvo įtemptas.
— Nežinojau, ką mėgsti. Padariau daugiau.
— Šito “daugiau” užtektų krikštynoms.
Ji vėl nusišypsojo, bet akys nesišypsojo.
Atsisėdome. Atidariau vyną. Bandžiau būti atsipalaidavęs, pasakojau apie darbą, apie kaimyną, kuris parkuojasi taip, lyg vairuotų laivą, o ne automobilį.
Jūratė linksėjo ir vis dėjo man į lėkštę.
— Paragauk dar šito.
— Labai skanu, bet aš jau tikrai nebegaliu.
— Tu beveik nieko nevalgei.
— Jūrate, čia jau trečia lėkštė.
Ji sustingo.
— Neskanu?
— Skanu. Tikrai.
— Rimtai?
— Rimtai.
Ji atsiduso taip, lyg būčiau ne pagyręs maistą, o išteisinęs ją teisme.
Tada pradėjau pastebėti detales.
Ant šaldytuvo kabėjo sąrašas. Ne pirkinių, o visas pasiruošimo planas: “išplauti vonią”, “nuvalyti langą”, “išlyginti suknelę”, “paruošti salotas”, “nepamiršti servetėlių”. Prie kiekvieno punkto buvo varnelė.
Virtuviniai rankšluosčiai atrodė nauji. Pagalvėlės ant sofos sudėtos idealiai. Servetėlės ant stalo sulankstytos kaip restorane.
Staiga pasijutau nejaukiai.
Ne dėl maisto.
Dėl jausmo, kad ji ne tiesiog laukė svečio. Ji laikė egzaminą.
— Jūrate, tu labai stengeisi, — pasakiau tyliau.
Ji gūžtelėjo pečiais.
— Tu pirmą kartą pas mane.
— Galėjo būti paprasčiau.
— Kaip?
— Pica. Vynas. Pokalbis. Be sriubos.
Ji nuleido akis.
— Mano buvęs vyras sakydavo, kad normali moteris turi mokėti tinkamai priimti vyrą.
Tą akimirką visi mano kvaili lūkesčiai nutilo.
— Dažnai sakydavo?
— Nuolat. Jei maisto mažai — aš tinginė. Jei kažkas nepavyko — nevykėlė. Jei namai neblizga — kam aš tokia reikalinga.
Ji pasakė tai beveik ramiai.
Man pasidarė šalta.
— Ir tu iki šiol gamini taip, lyg jis bet kada galėtų ateiti patikrinti?
Ji neatsakė.
Paskui staiga atsistojo.
— Atnešiu desertą.
— Jūrate.
Ji sustojo.
— Atsisėsk, prašau.
Ji lėtai atsisėdo. Rankos gulėjo ant kelių, pirštai suspausti.
Pažiūrėjau į ją ir supratau, koks aklas buvau. Aš atėjau su vynu ir savo fantazijomis. O ji visą dieną bandė neapsigėdinti prieš vyrą, kuris net nebuvo atėjęs jos vertinti.
— Aš ne komisija, — pasakiau.
Ji pakėlė akis.
— Ką?
— Neatėjau tikrinti, ar tu pakankamai gera. Ar galiu tiesiog pasėdėti su tavimi? Be trijų salotų kaip įrodymo?
Jos lūpos sudrebėjo.
— Atsiprašau. Persistengiau.
— Tau nereikia atsiprašyti. Kažkas labai ilgai mokė tave, kad meilę reikia užsitarnauti švariomis grindimis, šilta vakariene ir baime nuvilti.
Tada ji pravirko.
Tyliai. Be scenos. Tiesiog ašaros ėmė riedėti skruostais.
Ir aš pasigailėjau, kad atėjau į jos butą, bet ne todėl, kad vakaras buvo keistas.
Pasigailėjau, nes atėjau kaip vyras, kuris tikėjosi lengvo romantiško vakaro, o radau moterį, kuri vis dar laikė egzaminą prieš savo praeitį.
Aš jos neliečiau. Tik atsisėdau arčiau.
— Nežinau, ką pasakyti, — prisipažinau.
— Nieko nesakyk.
Taip ir sėdėjome.
Vynas stovėjo taurėse. Sriuba aušo. Šaldytuvas tyliai ūžė.
Po kurio laiko ji nusivalė veidą.
— Bijojau, kad ateisi ir pagalvosi: keturiasdešimt penkeri, viena, per daug stengiasi.
— Aš pagalvojau kitaip.
— Kaip?
— Kad esi graži. Kad su tavimi ramu. Ir kad aš turbūt be reikalo lyginau marškinius, nes tu vis tiek nežiūrėjai į apykaklę.
Ji nusijuokė pro ašaras.
Tą vakarą neįvyko nieko, ką buvau įsivaizdavęs važiuodamas. Aš nepasilikau. Nebuvo “tęsinio” ta prasme, kuria vyras su vyno buteliu kartais jį įsivaizduoja.
Išėjau beveik vidurnaktį su dėžute salotų, dviem pyragėliais ir jausmu, kad tai buvo vienas atviriausių pasimatymų mano gyvenime.
Kitą dieną parašiau jai:
“Kita vakarienė pas mane. Pažadu: jokių egzaminų. Daugiausia — pica.”
Ji atsakė po valandos:
“Ar galiu ateiti be tobulo makiažo?”
Parašiau:
“Ypač taip.”
Po savaitės ji atėjo. Su džinsais, megztiniu ir bet kaip surištais plaukais. Užsisakėme picą, atidarėme vyną ir kalbėjomės iki antros nakties.
Ji nieko neįrodinėjo.
Aš nieko nebesitikėjau.
Ir būdamas keturiasdešimt aštuonerių supratau: tikras artumas prasideda ne tada, kai moteris padengia tobulą stalą.
O tada, kai ji patiki, kad prie to stalo gali sėdėti ir netobula.